Skaitote Documenticą No. 6. Tai vizualinių istorijų serija, fiksuojanti vietinių bei užsienio kūrėjų idėjas, kuriomis jie gyvena šiandien.
Šeštasis dokumentas turėjo išvesti mus ir jus į pasaulį už tapytojo Andriaus Zakarausko studijos durų. Paleisti iš rankų teptuką, pasivaikščioti miesto gatvėmis, pasimesti triukšme, leisti sau elgtis spontaniškai. Tačiau išplėšti iš kūrybos tą, kuris ja gyvena, matyt, nėra taip paprasta. Ir gal net neverta. Andrius mėgsta į gyvenimo reiškinius žvelgti tapytojo akimis. Gal todėl jo kūriniai tokie daugiaprasmiai. Skaitykite juos ir gal atrasite savo istoriją.
"Nesijaučiu spontaniškas. Mėgstu stabtelėti ir pagalvoti, labiau padvejoti. Klausti savęs – gal taip, o gal kitaip. Tai, manau, labiausiai susiję su atsargumu. Mėgstu nuotykius. Konstruoti paveikslą man yra nuotykis. Man svarbus pulsavimas, lyg muzikos kūrinys, kuris kaupiasi iš tylos, pereina į kulminaciją ir vėl nutyla. Šį suvokimą ir naudoju konstruodamas savo vaizdus. Mane įkvepia kasdieniai patyrimai ir, ypač, pats menas. Man žavus nuolatinis virsmas ir kismas. Yra nuostabus posakis, kad taip bus ne visada. Nenoriu savo kūryba keisti žmonių. Menas labiau veikia kaip refleksija užduodant moralinius klausimus."
"Į save iš šalies nežiūriu. Man kur kas įdomiau pamatyti ar išjausti, kaip iš tikrųjų matau mane supantį pasaulį ir save jame. Gatvėje mano dėmesį patraukia keistos ir netikėtos situacijos, kurios atsiveria kaip meno reiškiniai, vaizduotėje sukurdamos labai individualias nuorodas."
"Kasdienoje labai daug pykčio ir agresijos – tai aiškiausiai išreiškiamos emocijos. Neretai tai atsispindi ir mano kūrinių siužetuose, tik taip aš šneku apie meilę. Apskritai į savo kūrinius sudedu tiek, kad, atrodo, ir pats visko nesuskaitau. O tai ir yra žaviausia. Noriu, kad kūrinio skaitymas būtų įdomus kiekvieną kartą į jį pažvelgus. Meno kūrinio nereikia perskaityti – jį reikia skaityti. Kiekvienam – per savo patirtį ir žinias."
It was meant to fit, 202, lino raižinys, akrilas, tušas, popierius
„Documenticoje“ pristatau dviejų vaizdų tiražą, pavadintą „Leidimu“ (šį pavadinimą siūlau skaityti dviprasmiškai: tai ir leidimas sau veikti, ir besikartojantis, judantis vaizdas). Abu darbai kartu ir unikalūs, ir atsikartojantys, lyg pratęsiantys vienas kitą. Tai kūriniai apie jus, mane ir patį vaizdo konstravimą, lyg vaizduojamos situacijos daugiareikšmiškumas. Mintis dalyvauti projekte gimė dar prieš įžengiant į „V2 Concept Store“ erdvę. Vėliau jau vyko darbas studijoje, beieškant, tyrinėjant medžiagas ir kuriant įvairias versijas. Kol galop pavyko sukurti vaizdus, ant kurių galiu pasirašyti."
"Atrodo, studijos durų niekada neuždarau. Kuriamą vaizdą nešioju mintyse. Kita vertus, man patinka vaikščioti, eiti, matyti gatvę, peizažą, žmoną. Taip pat man gera leisti laiką namuose, bet mėgstu ir keliauti. Man rūpi parodos, teatras, kinas, muzika – nes taip pamatau, kaip ir kuo gyvena kiti menininkai. Mėgstu tiesiog matyti pasaulį tapytojo akimis. Jaučiuosi visą laiką tobulėjantis. Labiausiai – darydamas klaidas, veiksmais ir mintimis atsidurdamas ten, kur dar nebuvau. Svarbiausia gilinti savo žinias, patirtis ir jautrumą."
„It was mean to fit“ – tai lyg moters portretą menantis spaudas ir kojos, bandančios sutilpti į popieriaus lapą. Sklandymo erdvėje metafora.
„Hear the Stroke“ – vyriško portreto spaudas, bandantis prilipti prie popieriaus. Noriu, kad abu vaizdai žiūrovui atvertų daugiau prasmių, reikšmių ir nuorodų, paskatintų klausti savęs – kokia tai situacija, ką ji man sako?
Suvokti, kad kūrinys jau baigtas – tai kažkoks vidinis jausmas, gimstantis per kūrybinę patirtį. Visos kūrinio dalys yra tokios, kokios gali būti, ir veikia harmoningai. Kūrinys yra toks, koks gali būti šiandien. Ar bent jau toks, kokį jį šiandien galiu sukurti."
